Kai reikia siūlių

Kaip ėjo mano paaugliškos dienos, taip ir praėjo. Nespėjau apsižiūrėti, o jau baigiasi antras kursas, tuoj pradėsiu kopti į trečią amžiaus dešimtį... Tik kaip buvau penkiolikmetė, taip ir likau. Ne todėl, kad internete prisiskaičiau įspėjimų nesuaugti, tiesiog neišėjo, kažko pritrūko. O kai nuolatos kažko trūksta, skausmas ir kančia netrunka pasirodyti.
Varge, kokie nuodingi negatyvo vaisiai. You don't say, ar ne? Bet keliaudama per blog'us dažnai užmatau kenčiančius žmones ir randu juose save.
Ar ne gana skausmo? Ar ne gana kartaus liūdesio?
Kai, žmogus, pats imi griauti savo gyvenimą, nes priėmei skausmą už gryną pinigą, patikėkit, ateina metas, kada labai aiškiai ištari "GANA". Deja, labai dažnai, iš kart po to, rankos nusvyra į "kas iš to"...
Daugybę kelių galim rinktis kaip tvarkytis su pastaruoju klausimu, tačiau nepaisant visko niekas neturi teisės už mus spręsti, kuris kelias mums labiau į naudą.
Tariau kančiai STOP ir pradėjau ieškoti sparnų sielai. Šis Žmogus dažnai mėto plunksnas savo įžvalga ir išmintimi.
Pažinti pasaulį svarbu. Dar svarbiau pažinti save, o ne savo kančią.