GLORIA

Rėmai kabojo ore

Rėmai kabojo ore
Juose šmėžavo keistas pasaulis
Tirštam skubančio laiko fone

Rėmai kabojo ore
Nežinia kaip ir kuo užkabinti,
Bet juose aš mačiau ir save.

Rėmai kabojo ore
Sunkūs juodi, niekieno nepastebėti,
Bet gerai matomi visų širdyse.

Rėmai kabojo ore
Pilni taisyklių, frazių ir apibrėžimų,
Kaip turime gyventi, aš ir tu, drauge.


MINTYS...

Stiklinė vandens prie lovos
Ir prirakintos prie lovos kojos.
Rūkas, naktis, bėjagiškumas - iliuzija,
Tai tik kasdienė savižudybes institucija.
Viena sekundė kritimo, smūgis į bedugnę
Ir minutė kilimo, aukštyn į dangaus pašiūrę..
Blausios, abejingos klajojančios mintys
Kreivėmis raudonai apie problemas rašys,
Ir to neskaitys draugai, artimi,
Tai skaitys nežinomi, žmonės man svetimi
Rankos žaidžia su degtukų dėžute,
O liežuvis mėgaujas adrenalino piliule.
Užmiršti momentai - nepavykę eskizai
Rodo kartais kokie blogi būna artistai
Žaidžiantys dienos ir nakties spalvom
Nutapo gyvenimus fantazijom savom
Nevykusiai bando retušuoti klaidas
Ir taip parašo naujas melodramas:
Apie tai kaip verkė jų tarnai - norai,
Kaip užvaldė juos jausmai - aikštingi ponai,
Ir apie tai kaip gimė Šekspyro sonetai,
O baruose skęsta fiasko siluetai..

Patiko labiau antrasis kūrinėlis.
Mintys susisiejo su pastaraisiais įvykiais...
Kas kliuvo tai kiek šlubuojantis ritmas, kada kelios eilutės turi vienokį, o vėliau jau kitokį ritmą. Rimuotame tekste blaško ir apsunkina skaitymą. Nežinau, kiek laiko rašai, tad neaišku, kiek patį rimavimą galiu kritikuoti. Rimai tokie labai paprastučiai ir gan vaikiški atrodo, kai rimuojamos tos pačios kalbos dalys, bet pradedantiesiems atleistina. Svarbu rimas derėtų su ritmu.
Na o šiaip vaizdiniai tokie niūroki, bet visada sveikintina, kai žmonės pastebi, kas dedasi aplink.
Lauksiu daugiau eiliukų ir stengsiuosi padėti tobulinti įgūdžius.

Šokanti Geiša, dėkoju už pastabas, jos tikrai padės ateičiai. Esu optimistė, tai turbūt tas visas mano negatyvumas eina į eiles :D kuriu retai, dažnai įkvėpimo tenka laukt, reiktų gal daugiau dėt į tai darbo ir pastangų. Ačiū

***
Švelnus prisilietimas glamonėjo porcelianą,
Pirštai šiurkčiom gaidom grojo serenadą.
Kol upelis tyras dažės skaisčiai raudonai
Aistra gašli žeidė sušalėlę lėlę mirtinai.

Šnekučiavosi tylomis dvi paukštės naktinės
Iš skirtingų pasaulių. Įžūliai laukinės.
Lėlė gerėjos pikta audros euforija,
Kol vagis jai grojo žudančią simfoniją.

Vaikiškas tyrumas nusidažė pilkšvai,
Ją paskandino griausmingi garsų laivai.
Suvokė, kad blogai pamilti sielos mirtį,
O pasirinko su dvoku širdy pasilikti.

Mano pasauly

Kadais po kojom lėkdavo kometos,
O virš galvų plaukiojo žuvėdros.
Spalvotom ašarom išmargintos sienos
Kabėjo pasauly be savo vietos.

Kuo dabar viskas keistai pasikeitė?
Ar pavasaris ir ruduo vietom apsikeitė?
Ar kambario lange tik pilka pašvaistė?
O visas pasaulis tik tave engė ir keikė?

Girdėjau kaip lietūs dužo į vartus,
O paukščiai toliuos sukosi lizdus.
Užmiršus, vardijau džiaugsmo vardus,
Juk tik galvoj regėjau savus vargus.

Kol gėlės krovė ir skleidė žiedus,
Tapiau pašvaistę pasiėmus dažus.
Tikiu, kad spalvotas pasaulis nubus.
Spalvotom sienom be vietos bus.

Aš esu be vietos čia, bet su vieta ten,
Kur norisi lyg vaikui kvailai žvengt.
Prieš kokią mirtį man galvą lenkt?
Turiu svajas, kurios bėdą gali pavergt.

Mano pasaulyje lyja kometos,
Medumi kvepia raudonuojančios pievos.
Tyloj pasislėpusios smuiko melodijos,
Girdžiu kaip aukštai skamba rapsodijos

Sveika.
Nežinau, kaip yra, bet panašu, kad kuri nelabai seniai. Tavo eilės įdomios, bet yra gramatikos klaidų ir daug kur kliūna ritmas, tada mintys tarsi išsibarsto ir esi priverstas skaityti iš naujo, kad viskas susidėliotų į savo vietas.
Tačiau nekreipiant į tai dėmesio man labai patiko šios eilutės:
„Šnekučiavosi tylomis dvi paukštės naktinės
Iš skirtingų pasaulių. Įžūliai laukinės.“
bei paskutinio kūrinio paskutinis posmas. Skaitant praplaukė tas vaizdas, o baigusi net atsidusau. Manau tai geras ženklas (:
O šiaip sėkmės!