Fenikso Paslaptis.

Temos pavadinimas: Fenikso Paslaptis. Pir. 02 11, 2013 9:42 pm

Aš esu Luna. Pilkame Fenikso mieste niekas netikėjo legendomis. Visi vaikščiojo niūriais veidais, įkalinti tarp savo minčių platybių ir visada man sakydavo, kad esu užkietėjusi svajotoja. Tuomet buvo praėję milijonai metų po Teros žlugimo ir tikėjau, kad joje dar liko kažkas iš miglotos praeities. Dabar, aš gyvenu jau tris šimtus ir penkiasdešimt septynis metus.

Mano pusbrolis buvo Fenikso sargas, tad aš gyvenau viena mūsų girios pakrašty. Osis iškeliaudavo kiekvienąmet, po Šiaurinio Vėjo ir grįždavo su Pietų. Kaskart jam išėjus, aš įsilipdavau į Didįjį gluosnį ir stebėdavau kaip jis dingsta su praskriejančia Venera, kuri visuomet pasirodydavo su Šiauriniu Vėju. Todėl jos nekenčiau, nors ji atnešdavo daug šviesos, kurios Fenikse ir visoje Teroje trūko. Man nepatiko, kad Osis vis palikdavo mane tamsioje naktyje, o pats keliaudavo į šviesiausią Fenikso dalį, kur kiekvienas kovodavo už sargo vardą, dėl galimybės išlikti. Aš troškau keliauti su juo, norėjau būti Fenikso sargas. Tačiau gimiau mergaite. Osis norėdavo su manimi likti, praleisti tą trumpas ir vienišas mano dienas kartu. Tačiau, kad ir kaip aš to nenorėjau, vis įkalbinėdavau jį eiti. Juk ne kiekvienas gaudavo galimybę tapti tuom, kuom dabar yra Osis. Jis gyvens dar ilgai, galbūt pasipirš Platinai, kuri buvo Fenikso ir Saulės dukra. Tuomet negyvens vienišo gyvenimo, o mane visada sutiks pakėlęs akis į dangų. Todėl jo nelaikiau, leidau jam gyventi. Nepraeis nei septyneri metai ir šviesos trūkumas galutinai paveiks mano kūną. Tuomet viską galėsiu stebėti tik iš viršaus...
Kuomet vienatvė imdavo mane gniaužti, leisdavau laiką, su kitoje girios pusėje gyvenančia, Vakarų Fenikso kaimene. Ten plūdo šiek tiek didesnis gyvenimas, nes ten sargų neužtiksi. Žmonės ten gimdavo ir mirdavo greitai ir niekas dėl to negrauždavo sau širdies. Kartais noriu ten pasilikti, bet Osis to neištvertų. Niekas ten nepripažįsta Saulėtojo Fenikso sargų, todėl ir gyvenome su pusbroliu kitoje girios pusėje. Žinojau, kad Osiui buvo skaudu, tačiau jis niekuomet man netrukdydavo tenai leisti laiką ir net parvedė man Upę iš Saulėtojo Fenikso dalies, kad nereikėtų man varginti kojų. Upė- tai mano keturkojis slibinas. Tokį vardą jam daviau, nes pasak Osio, tai buvo mano motinos vardas. Aš jos nepamenu, kaip ir tėvo, mat jie žinojo, kad laiko jiems neužteks, todėl atidavė mane pusbroliui. Visuomet apie juos galvoju, dažnai susigraudinu, tačiau nuotaiką man visuomet praskaidrina šauni draugų trijulė.
Uranas, Gaja ir mažasis Lotosas buvo mano geriausi, vieninteliai, draugai. Su jais niekada nebūna liūdna, o kai kokia bėda, mes puikiai su ja susitvarkome drauge.
Uranas, tai toks aukštas berniokas, šviesus vaikis. Visos kaimenės mergaitės dėl jo seilę varvina, tačiau mes su Gaja nesuprantam kame jos mato jo žavesį. Galbūt todėl jis su mumis ir tąsosi, drovus vis dėlto. Gerai, kad Uranas ne vienas iš tų "narcizų. Vargšos būtų tos mergiūkštės, kvailai pasitikinčios tokiu asilu.
Gaja, tai tyriausia ir linksmiausia mergina visame Vakarų Fenikse. Jos galva prikimšta saldžių paikybių ir linksmybių, kurios išties kvailos, bet be galo juokingos. Ji niekuomet nesileidžia į kalbas, kai man liūdna ir noriu „pabūti viena“. Gerai, kad ji tokia supratinga, nes aš niekuomet nenoriu būti viena, tokiu atveju nesiryžčiau keliauti su Upe iki pat Vakarinės dalies. Tokiom akimirkom, ji mane palaiko, visuomet sugeba įžiebti mano veide šypsnį, o mažametis jos brolis Lotosas tikras snarglius. Cypia ir seilėjasi, nesvarbu ar būtų laimingas, ar liūdnas.
Kaskart, kai ateina naujojo Vakarų vėjo pradžia, Gajos ir Lotoso tėvas išvažiuoja į Šiaurinę Fenikso dalį. Slapukaudami nusigaunam iki šieninės ir įlendam į vežimus, kuriuos tempia nuvargę arkliai. Oi smagumėlio būna, kai pasivažinėjam iki turgaus. Kuomet arkliai nustoja tempę vežimus, užlendam už krautuvėlių ir laukiam, pakol vežėjo nebematyti žmonių masėj. Prisižaidžiam su turguje pardavinėjamais mediniais įrankiais, atlaupę gyvūlių aptvarus, nusukioję pakabas ir nukniaukę keletą obuolių, aš ir Uranas visada įsismaginam nulėkti į kalvę. Dažnai Gaja ten kojos nekelia, bet galiausiai ji pasiduoda mažojo jos brolio klyksmams ir laukia mūsų stoviniuodama tai viduj, tai už durų slenksčio. Aš ten galėčiau prabūti kad ir visą Teros laiką. Šarvai, kardai, skydai ir kiti kovos įrankiai- mano silpnybė. Kuomet ima dar smarkiau temti, ir vežimas išvažiuoja atgal į Vakarinį Feniksą, Gaja mus ištempia iš kalvio kertės ir skubame pasislėpti vežime, kol dar negrįžo Gajos ir Lotoso tėvas, kuris kaip reikiant priluptų vaikus, už tokį slapukavimą. Tuomet grįžtame tyliai grauždami obuolius atgal į girią ir aš skubu su Upe namo, kol dar akys nesulipo.
Taip ir gyvenu kasdieną, o kai grįždavo Osis iš savo pamainos, būdavo taip šilta ir gera... Pusbrolis visuomet man pasakojo linksmų įvykių, kalbėdavo apie Saulėtojo Fenikso saldžiausius gandus ir pasakodavo kaip juokdavosi iš tų turtuolių, kai jie apsipustę juokingiausiais apdarais visoje Teroje. Įdėmiai jo klausausi, kai jis kalba apie Platiną. Mano galva, ji pati gražiausia, nuostabiausia mergina, dažnai užsimanau pabūti jos vietoje bent akimirkai.
Na, o aš Osiui taip pat pasakoju ką veikiau, kol jo nebūna čia, namie. Jis plyšta juokais, kai pasakoju kaip su Uranu ir Gaja gaudome barsukus. Mes turime neįprastą jų medžiojimo būdą. Ties šlykštukai kaimams gyvenimą juodina, todėl dažnai miške paspendžiame jiems įmantrius spąstus, o kartais gaudome tiesiog plikomis rankomis, nors žinome, jog rizikuojame likti be keleto pirštų. Pasakoju jam ir tai, kaip Urano tėvas man leidžia pašaudyti iš savojo lanko. Nikeuomet nepamiršiu, kaip netyčia mano paleista strėlė įsmigo į Gajos kaimynų veršiuką. Vargšas baubė lyg gyvas pjaunamas, o mes visi purkščiodami slėpėmės už medžių. Niekuomet neliūdim, kai Osis grįžta. Tuomet būna šventė. Kartais net pasikviečiu draugus ir skanaujame lauktuvėmis iš Saulėtojo Fenikso. Žinoma, niekuomet nesakome to jų tėvams, tai visų mūsų paslaptis. Beje, Osis kiekvienąkart parveža man po keletą monetų, bei kokių nors niekučių. Visuomet puolu ant medinio gulto savo palėpėj ir dėlioju ant sauso grindinio iš maišelio ištrauktus daiktus. Ko tik ten nebūna... Tai kokia žalvarinė sagė ar naujos vyžos, kartais ir įvairaus metalo strėlių antgaliai, kurie su dideliu pasididžiavimu keliauja į mano kolekciją. Mano trylikto gimtadienio proga, Osis buvo padovanojęs skaniausių Fenikso šokoladinių saldainių. Baisiai taupiau tuos saldainius, kol jų pelės nesugraužė. Tuomet labai kaltinau save, mat visus metus tokių saldainių nebegausiu. Tačiau Osis gūžtelėjo pečiais ir pažadėjo man jų atvežti daugiau kitam gimtadieniui, kad ir man, ir pelėm užtektų!
Kai Osiui metas keliauti, aš visuomet apamunu kojas naujomis vyžomis, susipinu gelsvas kasas, nes paprastai manieji plaukai styro į visas puses, nešukuoti dienų dienas. Šįkart pasipuošiau jo dovanota sege. Jis mane stipriai suspaudė tvirtose rankose ir pabučiavęs į kaktą įdėjo į delną dar keletą monetų, tuomet užgniaužė kumštuką, kad įsitekčiau, pakol jis grįšiąs. Su tokiu turtu aš ir du metus pravalgyčiau! Galbūt dar pataupius sugebėsiu nusipirkti išsvajotąjį pasidabruotą kalvio kardą, o tuomet pasipuikuočiau prieš Uraną, lyg kokia valdovė.
Stebėdama pusbrolį nuo gluosnio mąsčiau kaip jam seksis kelionėje ir Saulėtame Fenikse, kaip jis vėl susitiks su Platina, kaip vėl juoksis iš turtuolių. Jeigu būčiau gimusi berniuku, turbūt keliaučiau kartu su Osiu ir būtume visuomet drauge. Su juo dingo ir Veneros šviesa, vėl viską užgožė tamsa. Tik keletas Gryžulo Ratų ir šiaip pavienių žvaigždžių matėsi tamsiame danguje. Sėdėdama ant vienos iš aukščiausių gluosnio šakų, pasirėmiau ant kelių alkūnes ir užverčiau galvą į dangų. Ten švietė į daug dalių suskaldytas Teros brolis Luna, nukankintas liepsnojančių kamuolių, pjaustančių savo ugniniais liežuviais jį pusiau. Tuomet supratau, kad žvelgiu į savo atvaizdą kiekvieną giedrą naktį ir niekada nesusipratau, kad aš pavadinta žemės brolio vardu. Ne vieną valandą praleidau medyje, stebėdama tai dangų, tai horizontą su mažyte viltimi kažkur ten giliai, kad pamatysiu sugrįžtantį siluetą. Galiausiai nulipau nuo gluosnio ir įėjusi į ąžuolu ręsta namelį, žalvariniu raktu užrakinau sunkias duris.

Temos pavadinimas: Re: Fenikso Paslaptis. Pir. 02 11, 2013 9:48 pm

Skype atrodė mažiau. :DD Bet tikrai įdomus ir jaudinantis kūrinėlis. Įtraukiantis. Daug kas nepaaiškinta ir tai tik dar labiau jaudina ir kuria įtampą bei norą sužinoti, kas vyks toliau.

Svečias

Žmogau! Kur daugiau? Teisinkis :DD

Temos pavadinimas: Re: Fenikso Paslaptis. Kv. 02 21, 2013 11:20 pm

Atleisk, Frydrichai, pasistengsiu įkelti. :3 O tu eik Aslanus pamaitint ;DD.

Temos pavadinimas: Re: Fenikso Paslaptis. Pen. 02 22, 2013 9:48 pm

Geguže, tik nesakyk, kad čia tu atitempei Briedį.

Svečias

O kodėl ne? Prisiregistravau, kad May istoriją skaityčiau :)

Temos pavadinimas: Re: Fenikso Paslaptis. Kv. 06 20, 2013 4:01 pm

Sudomino istorijos idėja, veiksmo vieta, veikėjai. Jau pasiilgau tų istorijų apie sukurtus stebuklingus pasaulius su savais dėsniais. Bent jau spėju, kad stebuklingus, nes labai apdairiai neatskleidi jokių aiškių detalių. Kas labai patiko - detalės. Kai pasakoji tuos kasdienius, pasikartojančius įvykius, labai gražiai įpini konkrečius pasakojimus (kad ir apie tuos barsukus). Tai leidžia pajusti, kad tekstas tikras. Labai dažnai galima to pasigesti, o čia radau ir likau sužavėta.

Prie ko galėčiau kiek prikibti, tai stilius ir raiška. Galbūt taip ir darai, bet patarčiau visuomet parašius keletą kartų garsiai ir raiškiai perskaityti tekstą. Dažnai taip išlenda kai kurie vientisumo, žodžių tvarkos, skyrybos nesklandumai. Geriausia tai daryti, žinoma, kai praeina kiek laiko po parašymo.

Kas labiausiai užkliuvo - besikeičiantys laikai. Pirmą teksto pusę rašai būtuoju laiku, bet vėliau staiga peršoki prie esamojo. Kaip supratau, norėjai taip išreikšti rutiną, pasikartojančius veiksmus. Bet tam skirtas yra būtasis dažninis laikas, kaip tik todėl jis tau kartais automatiškai išlenda. Pats pasirinkimas rutiną aprašinėti esamuoju laiku įdomus ir originalus, galbūt leidžia labiau įsijausti. Bet tuomet negalima mėtytis.

Taip ir gyvenu kasdieną, o kai grįždavo Osis iš savo pamainos, būdavo taip šilta ir gera...

Pavyzdžiui, čia labai aiškiai matosi, kaip susipjauna laikai. Vis dar kalbi apie pasikartojančius veiksmus, bet pradžioje kalbi esamuoju, vėliau būtuoju dažniniu. Dar vėliau ten ir kartinis su dažniniu vienarūšėse nesuderinti, bet spėju čia akies klaida. Viename sakinyje du skirtingi laikai - tikra stiliaus tragedija. ;DDD

Vienu žodžiu, esamasis laikas, kiek žinau iš patirties, labai pavojingas žaidimas. Jeigu renkiesi žaisti su ta ugnimi, reikia nusibrėžti aiškius rėmus ir jų griežtai laikytis.

Bendrai tekstui kiek trūksta vientisumo. Vietomis šokinėja mintys. Informacijos daug, ji įdomi, bet protarpiais nesusisteminta. Yra neteisingai vartojamų žodžių, žodžių tvarkos netikslumų, staiga nutrūkstančių sakinių. Bet visa tai ateina tik su praktika, rašymu, ilgu ir nuobodžiu tekstų taisymu. Todėl rašyk, dirbk ir viskas išsispręs.

Šiaip ar taip, mintys labai įdomios, pritraukiančios, turi originalių idėjų, kaip jas pateikti, su kuo labai labai sveikinu. Atsiprašau, jei labai kabinėjuosi. Bet nusprendžiau šiek tiek padirbėti su kūrinių komentavimu, tavo papuolė pirmas, tai galbūt persistengiau su uolumu.

Sėkmės kuriant toliau. Svarbu nesustok! ;>>

» Paslaptis