gruodžio šešta

Kaip keista, kad savo dienoraštyje talpinu įrašus tik tuomet, kada ko nors netenku..
Šį kartą netekau taip pat svarbios ir mylimos draugės. Atleiskit, pasitaisau - geriausios draugės. Tai nebuvo jokia draugė iš Vilniaus ar iš Klaipėdos.. Tai buvo ta būtybė, kurisrudomis meilės kupinomis akimis stebėjo mano pirmuosius žingsnius. Dar vienas mano augimą stebėjęs ir jame dalyvavęs organizmas.. Šuo. Ištikimiausias žmogaus draugas, daugumos mūsų vadinamas. O visai neveltui. Dora buvo tarsi didelė, pūkuota ir šilta kempinė, kuri sugerdavo visas mano ašaras, iš pykčio mesteltus žodžius ir žinoma, meilę. Ir ji nieko nesakydavo, niekuomet man nepriekaištaudavo. Net nesiskųsdavo, kuomet kaip didelis meškinas paguldydavau savo galvą ant šiltos jos krūtinės. Ji buvo vienetinis šuo, tikrai ne toks kaip kiti.. Ji buvo aktyvumo ir meilės pripumpuotas kamuolys, kuris geras emocijas ir šilumą skleidė visiems. Tačiau tik aš turėjau su ja kažką ypatingo, kažką, kas leisdavo jai mane suprasti iš menkiausio atodūsio. Stipresnio ryšio dar su niekuo per visą gyvenimą nesu turėjusi, todėl šitaip negaliu susitaikyti, kad ją praradau. Kad nebeliko mano durų skambučio, kuris visada pranešdavo apie menkiausią krebštelėjimą, kuris savo ilga uodega risnodavo per didelius ir plačius laukus.. Myliu ir mylėsiu ją, pasižadėjau sau, vos tik įsupę į baltą drobę ją palaidojom, kad niekuomet jos nepamiršiu ir nesvarbu, kas benutiktų, visuomet palaikyti ugnį virš jos kapo.. Kad menka žvakės liepsnelė rusentų ir skleistų bent dalelę tos šilumos, kiek sugebėjo skleisti JI. Negaliu.. Vėl apsiašarajojau.. Tas skausmas taip smarkiai raižo širdį.. Negaliu patikėti, kad nuostabiausia ir pati geriausia draugė mane paliko...

Galiu tik pasakyti ,,Laikykis.'' Pati esu tai patyrusi ir žinau kaip sunku, kad ir kaip būtų banalu, vis dėlto man laikas padėjo, tikiu, kad padės ir tau

Didelis ir šiltas ačiū, Urte!

Dėkoju, man tai tikrai labai daug reiškia! Visgi, pati savo kailiu įsitikinau, kad laikas gydo žaizdas. Arigatō!:)