Rašiau šitą visą reikalą mokyklai. Kaip bebūtų keista, muzikos pamokai. Reikėjo parašyti rašinėlį apie kažkokią giminės relikviją, o kadangi aš tokios neturiu, tai leidau sau į plačias lankas nusivažiuoti.
Jo, žinau, kad šita rašliava be jokio vinies, be jokios kuliminacijos. Tiesiog. Jauno žmogaus požiūris į relikvijas.
Šiaip būtų šaunu kritikos kažkokios sulaukti. Neskiesiu, kad ją mėgstu, bet žinau, kad jos reikia.:D
~
Relikvija
Vardai buvo užrašyti tiesiai ant sienos. Kiekvienas, kaip dabar sakoma, skirtingu šriftu. Skirtinga spalva.
Skirtingu jausmu, pamanė Oskaras ir susiraukė. Iš gėdos, kad sugalvojo tokią nesąmonę. Jis visuomet jausdavosi turįs atsiskaityti už savo neišsakytas mintis. Tarsi kažkas jas girdėtų ir kažkam jos rūpėtų. Tarsi jis kažkam rūpėtų.
Skirtingu jausmu? Ar kas nors rašydamas savo vardą kažką jaučia? Ak, aš užrašysiu savo vardą į šį didingą giminės medį, palieku savo žymę, kokia šlovinga akimirka, koks malonus jaudulys, ak, ir kartu kokia širdgėla, kad šį pasaulį visi paliekam, bet palaukit, būtinai gražią nuotrauką įdėkit, ne, šita netinka.
Savigraužos kamuojamas Oskaras nunarino galvą ir prisidengė veidą delnu. Absurdas, bet jam tikrai labai gėda.
Gerai, daugiau išvis nemąstysiu.
Pačioje apačioje buvo palikta vietos dar vienam vardui. Pavardė jau užrašyta, nuo tėvo. Tėvo raštu. Kiek aukščiau dar vienas nedidelis plotas skirtas mažyčiam jaunuolio veidui įterpti. Piešiniui. Arba nuotraukai, nes dabar niekas nepiešia.
Nueini į tuoletą, atsistoji prieš muilo nuosėdomis nusėtą veidrodį, nusifotografuoji, atsispausdini, užlipini – ir didžiulis giminės medis jau pasipuošęs tavo intelekto nesužalotu veidu. Taip tu pasityčioji iš relikvijos ir kartu su ja susilieji, nes visi žmonės šitame medyje tokie. Tarsi Dievas būtų skyręs ribotą kiekį proto visai giminei pasidalinti, o šie nusprendė, kad va, turim ribotus išteklius intelekto, pats metas visiems susilaukti po penkis šimtus palikuonių, kad jo ne visiems užtektų!
Oskaras nė nepastebėjo, kad žiūri į savo vardą giminės medyje taip, kaip kur nors žvelgia mažas berniukas tikėdamas, kad iš akių tuoj smigs lazeriai. O būtų visai neblogai išdegint tą plotą, kad nereikėtų žymėtis šitam medy.
-Ką įdomaus pamatei?- jaunuolis išgirdo brolio balsą.
Tai žmogus, kuris grečiausiai yra protingiausias tarp visų pasižymėjusių ant sienos. Na, bent keliolika kartų protingesnis už tą, kuris nusprendė pradėti šį giminės medį.
-Apie ką mąstai?- vėl paklausė brolis, nesulaukęs atsakymo, tuomet šyptelėjo,- ai, tiesa, apie ką gali toks kaip tu mąstyt.
Oskaras vis tylėjo.
-Kvailas šitas reikalas. Žymisi kaip šunys,- galiausiai pratarė.
-Tu čia stovi pusvalandį. Tai viskas, ką sumąstei? Stipru,- nusijuokė brolis,- žinai, tu kaip visa ši giminė.
Tą akimirką Oskaro akys lyg tyčia užkliuvo už vieno iš daugybės dėdžių. Kažkas minėjo, kad jam buvo nustatytas dauno sindromas. Jo nuotraukos nebuvo. Mirė nesulaukęs trisdešimties.
-O, brol, koks tu nuoširdus,- murmtelėjo Oskaras, bet nepiktai.
-Tu tik neįsižeisk. Nesi idiotas. Tik pasigydik savo paviršutiniškumą. Še, imk gumos.
Jų itin intelektualus pašnekesys nutrūko. Abu žiaumojo kramtomąją gumą ir spoksojo į giminės medį. Po kelių minučių Oskaras liko vienas. Galvojo, kaip žmogui įmanoma išsigydyti paviršutiniškumą.
Brolis vėl šneka kaip dvidešimt pirmojo amžiaus poetai. Kalba metaforom, o kai įsigilini, pasirodo, tik nusišneka.
Oskaras pasilenkė prie vietos, kur turės įklijuoti savo nuotrauką. Dviem pirštais išsitraukė iš burnos kramtomąją gumą. Užlipino. Atsitiesė. Išėjo laukan.