Nom nom nom

-Jau užknisai, Tomai.... Varyk iš čia!
Jau aštuonios dienos, kaip Tomas mane erzina. Nuo pat tos dienos.
Mano naujoje šeimoje neminime mano pavertimo ir priežasties. Man skaudu prisiminti tą dieną, kada buvau žiauriai sumušta ir palikta likimo valiai. Iki savo egzistencijos galo dėkosiu Erikui, už tai, kad jis mane išgelbėjo.
-Tai mano namai, o ne tavo. Ką noriu, tą darau,-pertraukęs mano mintis tarstelėjo Tomas ir pasiėmęs pultą ėmė jį maigyti.
Iš viršaus pasigirdo urzgimas. Tada laiptais nulėkė Laura.
-Dar pavadovausi...-pradėjo grasinti ji Tomui.
-O, ir vėl jie pradeda,-išgirdau Ievos bambėjimą viršuje.
Ieva - mano nekenčiamiausias žmogus Merinų šeimoje. Ir būtinai siunta ant manęs. Ko gi taip? Ar ji liūdi, kad neturi poros? Ar pyksta, kad kiti mane draugiškai priėmė.
Tada nesuvokdama savo veiksmų pralėkiau pro Tomą ir Laurą link laiptų. Užskriejusi jais pasukau į kairę. Į Ievos kambarį. Nesibeldusi įgriuvau ten. Ji sėdėjo prie veidrodžio ir gerėjosi savo veideliu. Man įsibrovus ji žvilgtelėjo į mane ir dirbtinai atsidususi sumurmėjo:
-Ir ko gi?
O aš, dingus veržlumui, stovėjau lyg mietą prarijusi. laimė tuo metu pasigirdo lėtėjančio automobilio variklio gausmas plente, ir padangos, nuriedančios nuo asfalto ant žvyruoto kelio. Pašokusi kažką sumurmėjau Ievai ir išlėkiau iš jos kambario žemyn. Apačioje vos nesusipuoliau su Tomu.
-Ievai užpuolė?-visai nejuokingai pajuokavo jis ir nusijuokė taip, lyg griaudėtų.
Sušnypščiau ir pasileidau bėgte prie durų. Jas atidariusi išvydau pilką Porshe. Peršokau visas keturias pakopas ir įlėkiau Erikui į glėbį. Jis mane apkabino ir pakėlęs apsuko. Kai nuleido, apdovanojau Eriką bučiniu. Jis man atsakė nuo tuo pačiu. Nusišypsojau.
-Pasiilgau tavęs,-sumurmėjau.
Erikas šyptelėjo.
-Tačiau aš neužtrukau.
-Vis vien.
Jis mane dar tvirčiau apkabino ir abu pasukome link namų.
* * *
-Žiūrėkit, balandėliai grįžo,-mus įėjus į vidų vėl prikibo Tomas. Visi išskyrus mane nusijuokė. Tada žvilgtelėjau į Eriką. Jis atsisuko į mane.
-Dabar?
Linktelėjau.
-Gal pirma persirenkim?-vėl paklausė jis nužvelgęs mano džinsinius šortus ir palaidinę.
-Hm...-apsimečiau galvojanti.-Gal...
Erikas paėmė mane ant rankų ir užnešė laiptais į kambarį koridoriaus gale. Kai įėjome, mane nuleido. Išgirdau slopinamą kikenimą apačioje. Sušukau:
-Viską girdžiu!
Kikenimas vis garsėjo. Galop tai perėjo į griausmingą juoką. Nesusilaikiusi nusijuokiau ir aš. Tada įlindau į drabužinę ir pasiėmiau paprastus marškinėlius bei džinsus. Atsisukęs Erikas papurtė galvą.
-Ką?-suniurnėjau.
-Tokių skudurų nesivilksi,-paaiškino jis ir ištraukė žydrą medvilninę suknelę.
Susiraukiau. Tada mostelėjau į maišus su kostiumais.
-Jei aš suknelę, tai tu kostiumą,-iškėliau sąlygą.
-Dėl manęs,-paprašė jis ir nusišypsojo angeliška šypsena.
Neatsilaikiau, ir pačiupusi suknelę nuėjau link durų. Tarpdury stabtelėjau ir atsisukau.
-Paskutinį kartą,-tarstelėjau.
Tačiau buvau įsitikinusi, kad tai tikrai ne paskutinis kartas.
Atėjusi į kambarį apsivilkau suknelę ir laukiau Eriko.