Darbas, kuris buvo gana neblogai įvertintas. Turbūt novelė yra šiek tiek klaidi, susipynus, bet ar tai gerai, nėra aišku.
Eik iš čia, Lulu
Mes trys buvom susikibę už rankų. Mo, Ūsėlis ir aš.
—... ir reikia suktis, kol apsisuks galva, — aiškinu aš, — tada pasileisti ir kristi ant grindų!
— Ir kas tada bus? — klausia Ūselis, o aš išpučiu akis, negalėdama patikėti, kad jis nežino.
— Tada Žemė sukasi.
Mo nusijuokia ir tvirčiau spusteli mano ranką.
— Tikrai, Sauliau, juk žemė sukasi.
Ir mes sukamės, sukamės, Ūselis šypsosi, mama kvatoja, o akyse
viskas susilieja... Šiandien sninga, nors ne Kalėdos, viskas balta
balta. Mes krentam ant grindų, tačiau šalia guli tik Ūselis. Aš atsisėdu
ir pažiūriu į rankas — jos surištos.
Tvarsčiai balti, dvokia svogūnais.
Giliai įkvepiu ir atmerkiu akis. „Į mane žiūri mano akys“ — pagalvoju, tačiau suprantu, kad jos Lulu.
— Tas baisus sapnas? — klausia ji ir pasislenka arčiau.
Aš akimirką pasimetu. Lulu niekada nekalba, tik kartais šypsosi, linksi galva, tačiau visada tyli.
— Taip... — sušnabždu žiūrėdama, kaip nuo jos balso rusvos lubos nusidažo baltai.
Lulu žiūri į mane susigėdus, man pasirodo, kad ji tvirčiau suspaudžia lūpas.
Aš atsisėdu lovoje, o Lulu įsitaiso ant mano pagalvės. Ji ramiai
žiūri į lubas ir jos pamažu nurusvėja. Pastebiu, kad šiek tiek blyškiau.
—Tai pasakok, — pareikalauju.
Ji gūžteli pečiais.
— Kaip tėvas? — vėl klausiu.
Žiūrėdama į lubas, Lulu minutėlę pamąsto, palinksi galva.
— Nieko nesuprato?
Lulu energingai papurto galvą ir pažiūri į mane. Aš šypteliu, o ji tarsi atkartoja — lengvai ir vėjavaikiškai.
— Kaip Ta? — po trumpos tylos paklausiu.
Ji suneria rankas ir tyli, atrodo, kad kažko klauso. Po sekundės pasigirsta:
— Ligita! Pusryčiai! — šaukia tėvas.
Lulu klausiamai pažiūri į mane, o aš tik linkteliu:
— Eik, — sakau jai, — tik atsimink, kad aš nemėgstu svogūnų; Ta Karvė jų visad per daug pripjausto.
Kai ji eina prie durų, aš seku kiekvieną žingsnį ir mąstau, kad Lulu
graži. Jos plaukai šviesūs, sruogelėmis banguoja iki liemens. Akys
rudos, didelės, kartais per daug jausmingos. Visai kaip mano.
— Ir, Lulu, — dar pašaukiu ją, — atsimink, kad tėtis — Ūselis, o tu — Trupinėlis.
Lulu žiūri į mane, tarsi nesupratusi, ką pasakiau, bet galiausiai ji šypteli.
Aš patenkinta išsitiesiu ant lovos, o apačioje suskamba šaukštai.
Kitą rytą Lulu vėl pusryčiavo su Ūseliu ir Ta Karve. Aš tyliai
nusileidau laiptais ir bandžiau pabėgti iš namų nepastebėta, tačiau mano
žvilgsnis užkliuvo už Tos. Ji sėdėjo Mo vietoje ir valgė košę taip,
tarsi siųstų mažyčius oro bučinukus: rydama visada papūsdavo lūpas.
— Ligita? — klausia tėtis, pasilenkęs į priekį, kad geriau matytų mane, — Trupinėli, sėsk, pavalgyk.
Aš apsidairau, tačiau Lulu nematyti. Įeinu į virtuvę: čia tik tėtis ir Ta, tvarkingai sudėjus rausvas lūpas.
— Kur Lulu? — trumpai paklausiu.
Ta Karvė nuryja košę ir vos prasižiojusi žiūri į tėtį. Tėtis spokso į mane suraukęs antakius.
— Kas ta Lulu?
Kartais negaliu patikėti, koks nepastabus yra Ūselis.
— Lulu, tėti, Lulu!
— Sauliau, sakiau, kad ji kažkokia keista, — užsiveda Ta, tačiau tuo pat metu aš pamatau Lulu.
Ji ėjo mūsų sodo vartelių link. Kai Lulu eina, gėlės nubąla, žolė išsilygina ir pavirsta ledu.
Akimirką ji atsisuka, pažiūri į mane ir dingsta.
Lauke lijo. Aš griebiau batus į rankas ir išlėkiau basa paskui Lulu,
tačiau lauke vėl viskas žaliavo, kvepėjo vasara ir lietum. O Lulu visad
primena šviežią žiemos rytą. Turbūt dėl to mano rankos vis dažniau
dreba. Man šalta.
— Ligita? Kas tau yra? — šaukia Ūselis iš kiemo, o aš bėgu kuo toliau.
Bėgu ir įsivaizduoju, kaip tėtis apsikabina Tą Karvę, o ji šnabžda
jam: „Gal išaugs, gal išaugs“. Tėvas paglosto jos trumpus šviesius
šerius — pasityčiojimą iš plaukų.
Lulu gyvena dvare, tačiau jis apleistas. Čia želia žolės aukštesnės
už mane, o kojas bado butelių kamšteliai. Dvaras kažkada buvo gražus,
tačiau stogas prakiuro, viduje kažkas patiesė čiužinį, šalia jo gulėjo
padanga.
Galbūt dėl to Lulu pasikviečiau pas save.
— Ligita?
Čia man patinka tik balkonas, įmantriu juodu turėklu, padarytu taip,
kad kiekviena metalinė gija primena besiraizgančias medžių šakas.. Lulu
mėgsta sėdėti ant turėklo, nuleidus galvą žemyn. O aš bijau aukščio, ir
bijau, kad ji nebijo. Kai pasikviečiau Lulu pas save, žinojau, kad pas
mane saugiau.
— Ligita?! — vėl klausiamai surinka balsas ir aš atsisuku.
Iš dvaro išeina Simonas.
— Simonai?! — šaukiu aš, — Lulu dingo!
Simonas žiūri į mane kokią minutę, bet galiausiai tik kreivai šypteli:
— Jūs labai susidraugavę, ką?
Jis — kvailys. Nuduriu žvilgsnį žemyn: jo batai gerokai per dideli.
Batas. Jis — Batas. Didelis, neskoningas, užrištas raudonai murzinais
raišteliais.
— Mes dvynės, Simonai.
Jis pasirausia kišenėj ir įbruka man į delną Tai, Apie Ką Galiu
Kalbėti Tik Su Lulu. Maišelis truputį ir primena ją, nes viskas, kas
viduje, panašu sniegą. „Bet jis netirpsta“, — kartą pasakė man ji į
ausį.
— Tau tikrai jau pakankamai kvankšt, — sako jis, — truputį palauk prieš...
— Ji išėjo, ar supranti? Ji išėjo!
Net nepajaučiau, kaip pradėjau rėkti jam į veidą ir užmyniau ant batų, tačiau jie tik susispaudė — kojos neapčiuopiau.
— O tu žiūrėk, kad pati tuoj!.. — Simonas žiūri į mane piktai, tačiau gretai nusiramina.
Jis visada rimtas. Kai pasiskundžiau dėl to Lulu, ji atsakė, kad jis toks turi būti.
— Tavo rankos dreba, — sako jis.
— Man šalta.
— Vasarą? — Simonas kilsteli antakį. — Ta tavo Lulu... Gal ji... Supranti, hm, gal ji kalba?
Aš staigiai nulipu nuo jo batų.
— Kaip tu...?
— Lulu... — Simonas liūdnai šypteli, — Lulu visada ateina.
Atvirai sakant, Simoną supranta tik Lulu, tačiau šalia jos nėra.
Aš nubėgau į dvarą, viduje vos neužkliūvu už padangos.
— Tau tikrai reikėtų susitvarkyti, — sušnibždėjau po nosim.
Dabar Simono duotas maišelis jau buvo tuščias, paslėpiau jį sudulkėjusioje spintoje.
Šitam name kvepia snaigėm ir dar kažkuo keistu, atrodo, niekada
prieš tai neužuostu. Tarsi šalčio kvapas, tačiau jis nemaloniai rangosi
nosyje: lyg kutena, lyg kanda.
— Labas, — sako Lulu. Jis vėl sėdi ant turėklo, tik šį kartą pasisukus į mane. Laukė.
Aš nusipurtau. Gal dėl to, kad dar nepripratau prie jos balso, o gal dėl kvapo ir baltumos, kuri, kuri nemaloniai šiurpina odą.
— Kodėl išėjai? — klausiu.
Ji gūžteli pečiais. Atsainiai, nerūpestingai, nebyliai sakydama, kad jai vis vien.
— O tu žinai, kada aš gimiau? — netikėtai paklausia
Minutę susimąstau. Kvailas klausimas. Juk mes dvynės.
— Ne, mes negimėm kartu, — Lulu išdykėliškai nusijuokia, — aš gimiau vėliau!
Lulu žiūri į mane, atrodo, kad bando kažką pasakyti, matau, kad liečia plaukus, pirštais suspaudžia plaukų sruogą ir... .
Lulu energingai linksi, tempia iš manęs baltą, sušalusį minties siūlą.
— Aš gimiau... — pradeda Lulu, vyniodama jį ant piršto.
— Kovą.
— Kai... — Lulu ragina mane, siūlas įsitempia.
— Atėjo...
Aš atsisėdu ant žemės, mintis nutrūksta, žiūriu į Lulu, ji
juokiasi, ant jos smiliaus šokinėja minties galiukas. Atrodo, kad
sninga, apsninga viską aplinkui ją. Tyla.
Apsninga mane.
Pramerkiu akis. Mo nusikirpus plaukus, Ūselis skaito knygą.
— Mama! Mama! — šaukia šviesiaplaukė mergaitė, — aš noriu būti tokia kaip tu!
— Būk savim, Ligita.
Mergaitė sužvairuoja į mane ir kyšteli liežuvį.
— Tada man nereikia Lulu, — nusprendžia.
Mo kvatoja, Ūsėlis linkčioja, už lango pradeda snigti, o namie
kažkas verda sriubą su svogūnais. Aš žiūriu laukan, tačiau viskas tik
baltėja, baltėja... Mergytė auga, jos plaukai sutrumpėja, lūpos
nenatūraliai parausta
— Eik iš čia, Lulu, — sako ji man.
rodiklis 
