Susikertančios šviesos

Smagu, kad grįžai prie kūrybos, prie šito kūrinėlio.
Tokia kažkodėl laikraščiais ir gitaros stygom grįsta atmosfera.
Norisi dabar kažko tokio. Tad lauksiu daugiau :))

Patiko. Lauksiu dar. (:

Jau seniai nesakiau, ką ketinu pasakyti, bet.... dardardardardardardardarDAR !!! Pagaliau dozė gero skaitalo. Tikrai senokai skaičiau kažką tokio gero. Džiaugiuosi, kad vėl grįžtama prie tokio stiliaus kūrinių kaip tavo. Galbūt čia tokių yra ir daugiau, bet jei jų nepastebėjau, vadinasi jie nėra verti dėmesio. Tu man priminei tuos laikus, kai buvai kažkada užsiregistravusi LTwilighters forume, kur vienas žmogus rašė taip pat paprastai, bet kartu ir be proto nuoširdžiai ir gražiai, kaip tu. Tikrai labai laukiu dar.

Och, nu negaliu kaip grazu. Vėl gi - lauksiu DAR.

Neįsivaizduoji, kaip patiko ;) Taip lengva, paprasta ir kartu stebuklinga. Norisi skaityti ir skaityti...

Labai didelis ačiū ;) O čia Margaritos dalies tęsinys. Kitą savaitę pasistengsiu įdėti ir Michaelio dalį :)


Gatvėje išgirsta muzika niekaip nedingo iš mano minčių. Viena ir ta pati daina skambėjo mano galvoje, akimirka net pagalvojau sau angliškai: "Oh yes I really believe in yesterday". Mano gyvenimas iš tiesu buvo kaip toji daina, dar vakar viskas atrodė kitaip, šviesiau. Giliai viduje žinojau, jog jau rytoj tai praeis, viskas kada nors baigiasi baigsis ir tai. Ši mintis man neleisdavo pasiduoti pačiomis įvairiausiomis gyvenimo akimirkomis, tiek asmeninėje tiek sportinėje erdvėje. Pravėriau šokių studijos duris ir siaurais laiptais ėmiau kopti viršun. Viduje viskas ėmė slūgti ir rimti. Ši vieta visada mane veikdavo kaip raminamieji vaistai. Šokant visas mintis užvaldydavo judesio aistra, kuri buvo stipresne už mane, todėl aš nuolat besąlygiškai jai atsiduodavau. Būtent šokis mane išgelbėjo daugybe kartų, gelbsti ir dabar.
Įsmukusi vidun nusišypsojau, taip buvau įpratusi elgtis, kad ir kas dėtusi viduje. Išvydęs mane Romanas prišoko prie manęs ir apkabinęs per pečius į ausį sušnabždėjo:
- Ir vėl vėluoji, - jo balso tonas išdavė nepasitenkinimą.
Nieko neatsakiau, nenorėdama pilti žibalo į ugnį, tik atsargiai išsivadavusi iš jo gniaužtų nusliūkinau persirengti repeticijai. Mikliai persimovusi palaidinę ir apsiavusi šokių batelius akimirkai stabtelėjau. Jutau kaip kūnu bėga drebulys, ištiesiau ranką į priekį ir pastebėjau kaip ji nevalingai drebėjo. Prisėdau ant kėdės ir bandžiau suimti save į rankas. Privalėjau tai padaryti, nes kito pasirinkimo neturėjau. Išplėtusi akis tyliai stebeilijau lubas, nors viduje klykiau bebalsiu riksmu. Nežinau kiek laiko taip praėjo, kai išgirdau beldimą į drabužinės duris. Nuskambėjo nepasitenkinimo kupinas balsas:
- Margarita, kiek mes galime laukti?
Nurijau nemalonų gniutulą ir tyliai sušnabždėjau:
- Ateinu.
Žinoma, jog Romanas neišgirdo manęs, bet man tai nerūpėjo. Aš tiesiog skendėjau savyje, net ne skendėjau, skendau savo emocijų ir minčių liūne lyg bekraščiame vandenyne be menkiausios galimybės rasti ką nors, už ko galėčiau įsitverti ir laikytis, kol sulauksiu atplaukiančio manęs išgelbėti laivo. Įžengiau į salę. Romanas stipriai, net gi grubukai sugriebė mane į savo rankas. Pasigirdo muzika ir mes ėmėme judėti argentinietiško tango ritmu. Dievinau šį ugninės aistros šokį, tačiau šiandien jame nejaučiau jokios aistros. Romanas judėjo grakščiai kaip visada, bet kitokia buvau aš, mano judesiai šiandien buvo sukaustyti, lyg nedrąsios pradinukės pastatytos šokti prieš klasę. Niekaip negalėjau susikaupti ir judėti grakščiai, kaip derėtu profesionaliai šokėjai. Visada atrodė, jog iki čempionato liko dar tiek daug laiko, bet tik visai neseniai supratau, jog to laiko nebeliko, jis ištirpo, išbirėjo lyg paplūdimio smėlis pro pirštus.
Staiga nutilo muzika, buvo keista, kad šokių vadovė nutraukė mus viduryje šokio. Sumišusi nedelbiau žvilgsnį į grindis.
- Margarita, kas atsitiko? Šiandien judi kaip medinė. Juk žinai, kad nebeturime laiko. - Vadovės balsas skambėjo griežtai.
Ši moteris visada iš mūsų išspausdavo paskutines jėgas. Jos reiklumui nebuvo ribų. Kad ir kaip gerai šokdavome ji vis spausdavo mus šokti daugiau ir geriau. Nors dirbti tokioje aplinkoje buvo sunku negalėjau skųstis. Visų šokėjų kelias nelengvas. Jei nori būti geriausiu dirbk iki kol ims kraujuoti pėdos ir nebegalėsi net eit, kol iš skausmo nebegalės užmigti, galvoti, net egzistuoti. Viskas reikalauja mažesniu ar didesnių aukų, be jų turbūt neįmanoma nė viena diena šokėjo kelyje.
- Man viskas gerai, - teaksakiau neaiškiai.
- Po galais suimk save į rankas, šis laikas negali nueiti veltui, - priekaištaudamas į ausį sušnabždėjo Romanas.
Ignoravau jo žodžius, nors viduje ėmė keistai diegti tai išgirdus. Stengiausi susikoncentruoti į šokį, nes iš tiesų negalėjau švaistyti mūsų laiko veltui, nors taip to norėjau. Pasiilgau tų popiečių, kurias leisdavome drauge tiesiog vaikštinėdami po senamiestį, sėdėdami lauko kavinėse ar tiesiog kvėpuodami grynu oru Vingio parke. Kartais man atrodydavo, kad jo nebeatpažystu, kad jis staiga per daug pasikeitė. O gal pasikeičiau aš? Neišdrįsau sau atsakyti į šį klausimą kai pasigirdo muziką ir mes ėmėme judėti jos ritmu. Šį kartą sekėsi geriau, man pavyko susikoncentruoti ir priversti savo kūną dirbti. Akimirką net jutau kaip į šokį grįžo aistra. Tik akimirką ir repeticija baigėsi.

Kada bus dar???

Ačiū už kantrybę ;))

Michaelis

Lėtai žingsniavau paplūdimiu. Baltijos jūros bangos skalavo mano basas kojas, virš galvos danguje klykavo alkanos žuvėdros. Pro mane prabėgo mažas baltapūkis berniukas. Jo akys buvo pilnos nuostabos ir laimės, išvydus prieš save tėtį. Šis vyras stipriai apkabino sūnų ir pakylėjo jį link dangaus. Berniukas krykštė iš džiaugsmo, visai kaip aš vaikystėje. Negalėjau atitraukti nuo jų savo žvilgsnio. Akimirką sustojau ir nė nemirksėdamas įsistebeilijau į juos. Judviejų spinduliuojama laimė buvo tokia stipri, jog rodėsi, kad jos yra prisotintas visas oras, visa erdvė aplink mane. Stebėdamas juos atrodė, kad žiūriu seną filmą, kuris nufilmuotas mano vaikystėje.
Jaučiausi keistai ramiai, lyg mano žingsnius lydėtu dar vieni žingsniai. Tėčio žingsniai... Audringa jūra man nuolat primindavo jį, tai buvo savotiškas tėčio memorialas mano mintyse. Nuo tos lemtingosios rugpjūčio aštuonioliktosios visada ateinu prie jūros kai noriu pabūti su savimi. Tai lyg savotiški susitikimai su tėčiu, nes būtent žvelgdamas į jūrą jaučiu, kaip akimirkai jis grįžta vien tam, kad aš pajusčiau jį šalia. Juk būtent jis - tas žmogus, kuris išmokė mane žvelgti į pasaulį su meile, alsuoti laisve ir gyventi su viltimi, jog niekada nepasiduosiu. Iki šiol tikiu jo žodžiais, kurie ir dabar skambėjo mano mintyse: "tikėk iki paskutinio savo atodūsio, nes tik tikėjimas gėriu, rytojumi, Dievu, savimi tave ves pirmyn ir neleis pasiduoti". Visada prisiminus šiuos žodžius nepakeliamai sunkūs momentai suteikia vilties žengti pirmyn į geresnį rytojų.
Nusišypsojau, saulė švelniai leidosi į jūrą, lygiai taip pat kaip ir tą dieną kai paskutinį kartą atsisveikinome. Nors jo netekau būdamas vos dvylikos vis dar puikiai prisimenu tą lemtingą sceną, kai jo ir dar trisdešimties įgūlos vyrų kūnai buvo pargabenti iš jūros. Besileidžianti saulė tą vakarą kruvinai raudona spalva nudažė visą dangų. Tokį raudonį mačiau tik vieną kartą savo gyvenime. Varteliams sugirgždėjus it neramiai dvasiai kartu su mama įžengėme į nedideles jūrininkų kapinaites. Čia ilsėjosi jūroje žuve vyrai. Savo rankose nešiau baltų lelijų puokštę perrištą pilku kaspinu. Atrodė, jog vis dar dabar galiu užuosti tą aitrų lelijų skleidžiamą kvapą. Mama laikėsi įsikibusi mano rankos. Nors pats iki galo dar nesuvokiau kas atsitiko, vaikiškos nuojautos vedamas apsimečiau tikru vyru. Jau tada atrodė, kad nuo šiol aš esu atsakingas už save ir mamą. Dabar tai atrodo kvailoka, nes iš tiesų buvau tik vaikas, kuris nieko nenutuokė apie gyvenimą ir jo dėsnius. Nors turiu pripažinti, kad tėčio netektis privertė mane labai greitai suaugti ir prisiimti atsakomybę. Šis įvykis negrįžtamai paveikė tolimesnį mano likimą.
Prie tėčio kapo mus pasitiko stambaus stoto vyras. Viktoras buvo geriausias mano tėčio draugas, vienas iš nedaugelio išsigelbėjęs iš skęstančio laivo. Su juo bendrauju iki šiol, esu dėkingas jam, už tai, kad paauglystėje jis sugebėjo man atstoti tėtį. Tik neseniai sužinojau, jog tai mano tėtis išgelbėjo jo gyvybę nustumdamas jį nuo skęstančio laivo denio. Viktoras sugebėjo nuplaukti pakankamai toli, kad skęstantis laivas jo neįtrauktu ir išlaukti kol atplauks gelbėjimo tarnybos. Deja tėtį pribaigė ledinis vandenyno vanduo.
Pamenu, kaip mums susitikus mama pagarbiai pažvelgė į Viktorą ir nuleidusi galvą paskendo tyloje. Tylėjau ir aš, bijodamas pakelti akis į kruvinai raudoną dangų. Pamenu tik kaip mintyse perskaičiau ant kuklaus antkapio iškaltą užrašą: "Žmogus, tėvas, draugas, mylimasis Arthur Schultz 1960-1999". Aplink vyravusi keista tyla nė vieno iš mūsų nevargino, atvirkščiai jungė su amžinybėn išėjusiuoju. Akies krašteliu pažvelgęs į mamą pamačiau, kaip jos skruostu nuriedėjo pora skaidrių lyg krikštolas ašarų. Tai pamatęs Viktoras lėtai pakėlė savo stambią ranką ir nuo akių kampučių nubraukė mamos ašaras.
- Artūras visada bus su mumis, - tarė jis.
Ji tik linktelėjo galvą ir apkabinusi mane nuėjo arčiau antkapio. Ant supilto žemių kauburio padėjau lelijų puokštę, o mama lengvu judesiu pabučiavusi savo delną perbraukė juo per antkapį.
- Tu visada būsi su mumis, - tyliai sušnabždėjo mama ir įsikibusi į mano ranką tyliai nužingsniavo vartelių link.
To pamiršti turbūt neįmanoma, nes tokios akimirkos giliai įsirėžia į atmintį palikdamos laiko neišdildomus randus. Visada maniau, jog kiekvienas žmogus šioje žemėje turi savo misiją ir tik atlikęs ją palieką gyvųjų tarpą. Matyt tokia buvo mano tėčio misija: jūra, man ir mamai įdiegtas tikėjimas pasauliu.
Žvilgtelėjau į laikrodį ant savo riešo. Turėjau paskubėti, kad nepavėluočiau į paskutinį autobusą važiuojantį šiandien į Vilnių. Viduje kažkas keistai spurdėjo, lyg laukčiau lemtingosios akimirkos kada vėl gįšiu į Vilnių. Keista jėga traukė mane grįšti į vietą, kurios iki tol nekenčiau. Privalau grįžti į Vokietiją, kol ši vieta nesuleido šaknų į mano sielą. Nors pažadėjau mamai, jog liksiu čia su ja iki rudens privalėjau sprukti dėl savęs, nes vos trys dikynėjimo savaitės verčia mane kraustytis iš proto, kelių mėnesių tikrai neištverčiau. O ir mano grupė negali koncertuoti be savo klajoklio vokalisto.
Pasilenkęs paėmiau keistus geltonus brangakmenius išmestus jūros. Vietiniai juos vadino gintarais, turbūt dėl keisto blizgėjimo saulėje. Įsidėjau juos į kišenę, kaip jūros prisiminimą ir nė neatsisukdamas palikau paplūdimį. Nors galėjau likti čia dar pora dienų nenumaldoma jėga traukė mane grįšti į Vilnių. Keista nuojauta užvaldžiusi mano mintis buvo stipresnė už mane. Vedamas nesuprantamo nerimo išskubėjau į autobusų stotį.

III skyrius

Margarita

Žingsniavau namo po asmeninės šokių repeticijos, lauke švietė pavasariška saulė, viskas pradėjo žaliuoti. Rodėsi, kad ir aš pati iš naujo atbundu iš sukaustyto sąstingio. Taip gera jausti šilumą visu savo kūnu ir plačiai šypsotis it būčiau laimingiausia pasaulyje. Net suraukti aplinkinių veidai nepaveikė manęs. Jaučiausi lyg raudonas taškas pilkame lape. Aš pati sau visada atrodžiau kitokia nei visi savo vidumi, mintimis, požiūriais. Galbūt ištroškusi laisvės turėti laisvą popietę, kurią galėčiau praleisti dykinėdama. Šokti pradėjau ketverių ir nuo tada mano kaip mažos mergaitės gyvenimas baigėsi. Kol kiti vaikai žaidė kieme indėnus aš šokau ant parketo didžiulėse salėse su veidrodinėmis sienomis. Visus gražiausius savo gyvenimo etapus: vaikyste, paauglyste, pirmąją meilę paaukojau šokiams ir šlovei. Iš pradžių tai buvo neišsipildžiusi mamos svajonė, kuri laikui bėgant tapo mano svajone ir galiausiai virto kažkuo nepaaiškinamu.
Gyvenau šokiu, turbūt niekada neišmoksiu egzistuoti be to saldaus jausmo kai stovi ant čempionų pakilos, o žiūrovai iki tol vertine viską skeptiškai ploja net atsistoję. Vien dėl šio jausmo verta stengtis. Štai ir šiandien vakare laukė tiesioginis laidos filmavimas. Dabar prieš Europos čempionatą reklama bei remėjų paieška itin svarbi. Nors tuo užsiima Romano tėtis, įtraukti į visa tai esame visi. Fotosesijos, interviu geltonajai spaudai bei televizijai. Viso to dėka žmonės atpažysta mane gatvėje, šypsosi man, mažos mergaitės svajoja būti mano vietoje, bet jie visi nežino, kokia iš tiesų yra sunki šlovės ir dėmesio kaina, kiek iš tiesų kainuoja vos dvi minutės šlovės spiginant prožektoriams ir filmuojant kameroms. Kai esi ant pjedė stalo negali paslysti, negali suklyst, būti nusiminusi, susivėlusiais plaukais ar neišlygintai drabužiais. Tik likus užkulisiuose gali išsiraudoti pagalvei ar perdauginti alkoholio.
Pasukau už kampo, norėdama užeiti į nedidelę krautuvėlę, kurioje prekiaujama šviežiai spaustomis sultimis. Turėjau maitintis pagal griežtą dietologo sudarytą maitinimosi rėžimą, kad galėčiau išlaikyti sportinę formą ir gerinti savo rezultatus repeticijose. Dabar viskas itin svarbu, kiekviena menka detalė, veiksmas, jausmas. Pažvelgus kairėn mano žvilgsnį patraukė pustuštė lauko kavinė. Šalia jos stovėjo juodas prabangus automobilis tamsintais langais. Puikiai atpažinau jį, todėl nevalingai pasisukau staliukų link. Po dideliu raudonu skėčiu nuo saulės sėdėjo vienas taip gerai pažystamas asmuo. Prikandau lūpą. Tai buvo Romanas. Tačiau jis buvo ne vienas. Akimirką sugebėjau stebėti, kaip mane bučiavusios lūpos dabar bučiavo kitas lūpas, rankos laikė apglėbusios kitą kūną. Ilgai taip neištvėriau. Nuleidusi žvilgsnį į akmeninį grindinį pajutau, kaip ėmė diegti paširdžius ir sūrios ašaros ėmė riedėti mano skruostais ir nosimi žemyn. Dabar viskas pasidarė aišku, jo elgesys, jo manieros. Tai ne aš pasikeičiau neatpažystamai. Tik akimirka ir atrodė, jog praradau viską ką, maniau, turėjusi. O juk pasirodo klydau, jis niekada nebuvo mano, niekada. Rodėsi, kad stoviu ant bedugnės krašto. Visi tie metai, viskas kas buvo išgyventa nugarmėjo bedugnėn, tik aš vis dar stovėjau ir žvelgiau žemyn. Apsisukdama dar pažvelgiau į jų pusėn. Romanas meiliai žaidė jos plaukais. Sukūkčiojau ir pasileidau tolyn, nenorėjau nieko matyti ir nieko girdėti. Man nerūpėjo, kad tokia mane atpažins gatvėje ar pagalvos, jog pamišau. Man nerūpėjo visiškai niekas, net aš pati. Galvoje buvo visiškai tuščia tik skruostais riedėjo krikštolinės ašaros. Įsmukusi į laiptinę vos ne vos suradau buto raktus. Rodėsi, jog viskas ką tiek laiko dėliojau it milžinišką dėlionę atūžęs uraganinis vėjas išnešiojo lyg birų smėlį.
Veltui ieškojau raktų, buto durys buvo neužrakintos, nes mama buvo namie. Vos įžengiau vidun ji pasitiko mane, nespėjau nė nusivalyti ašarų nuo veido, todėl nuleidau galvą, bandydama paslėpti emocijas. Bet jų tiesiog buvo neįmanoma nuslėpti. Mama priėjo ir sugriebusi mane už smakro pakėlė mano veidą, priversadama pažvelgti jai į akis. Nors išorėje tylėjau, viduje klykiau nežmonišku balsu.
- Kas atsitiko? - Paklausė ji, tačiau balsas neskambėjo paguodžiančiai.
- Nieko, - trukčiojantis mano balsas išdavė melagystę.
- Jei nieko nebūtų nutikę taip neatrodytum, - atšovė mama ir paleido mano veidą.
Nuleidau akis į grindis, norėjau, kad juose atsivertu praraja, kuri įtrauktu mane.
- Vakare filmavimas, turi atrodyti žmoniškai, - įsakmiai tarė žiūrėdama man virš galvos.
- Nevažiuosiu į jokį filmavimą. Tegul Romanas filmuojasi su savo kekše. Palik mane ramybėje,- sušukau ir jau norėjau sprukti, kai mama stipriai suėmė į savo rankas.
Akimirką maniau, jog sulauksiu antausio, tačiau ji tik stipriai papurtė mane kelis kartus ir pastačiusi ant kojų apkabino.
- Tu negali taip pasielgti prieš čempionatą, - sušnabždėjo ji. - Bet kuri kita padarytu viską, kad galėtu atsidurti tavo vietoje. Aš pati nuvešiu tave į filmavimą. Neleisiu tau sugriauti visko ir iššvaistyti savo talentą veltui. Jei ne Romanas tu nebūtum tiek daug pasiekusi, neužmiršk to. - jei jos žodžiai būtų galėję kadžiotis it šunys dabar visa būčiau nusėsta žaizdomis. - O dabar į vonią praustis, - paklusau jos paliepimui ir sunkiai žingsniais nusliūkinau į vonios kambarį.
Užrakinusi duris dar kelias minutes raudojau atsukusi vandens čiaupą, tačiau galiausiai laiko verkti nebeliko. Pasilenkiau žemyn ir leidau šalto vandens srovei tekėti mano veidu žemyn. Turėjau išlikti stipri, sporte išlieka tik stipriausi. Tyliai priminiau sau tai ir užsukusi vandenį palikau vonios kambarį. Negalėjau pavėluoti, todėl paslėpusi raudonas akis po akiniais nuo saulės išskubėjau į filmavimą.

Et, vis nesulaukiam tęsinuko... Gal artimiausiu metu bus? Nes labai jau norisi toliau paskaityti...

Šiuo metu mane užklupo sesija ir darbas, todėl neturiu daug laiko, bet pasistengsiu šį savaitgalį ;)