2012, balandžio 4 d.
Kas atsitiktų, jeigu prisiminčiau, ką kalbėjo tėvai ir kiti aplinkiniai, kai dar buvau nė negimus, mamos pilve? O gal giliai pasąmonėje išliko devyniasdešimt septintųjų metų tėvų barniai, ir būtent tai nulėmė mano diagnozę? Pagaunu save su klausimu mintyse, kodėl aš apie tai galvoju. Turbūt todėl, kad kitos aiškios priežasties mano depresijai nėra.
Galima spėti, ir bet koks mane pažįstantis žmogus pasakytų, kad tai prasidėjo, kai mirė Jurgita. Sutinku su šiuo teiginiu tik todėl, kad būtų ramu, kad taika ir ramybė užlietų mano ir mano gimdytojų galvas. Pati tai pasakau gydytojams, nes atrodo beviltiška kapstytis kažkur giliau. Sutinku, buvo skaudu. Niekada neištrinsiu iš atminties 2011-ųjų sausio 15-osios. Tačiau tai nėra pagrindinė priežastis mano depresijai. Draugės žūtis mane sudraskė milijoną tūkstančių agonijos apimtų jausmų ląstelių. Dar kvėpuojantį paskutinį mano kūne besidraskantį organizmą apėmė kruvinas keršto troškimas. „Gyventi, ar mirti?“ – kankino save, mano sielos padarėlis. Tačiau jis buvo MANO, todėl po kelių mėnesių kankynės pasidavė mirčiai. Tada atsinaujino ląstelės. Įkvėpiau naujo oro, pripildyto gaivaus, nors kartu sukrėsto susitaikymo jausmo. Viskas buvo vėl gerai.
Taigi, kodėl susirgau? Ar dėl to kalti mano tėvai? Nejaugi tai nulėmė geriantis tėtis, bei sumišusi ir nervinga mama? Manau, tai turėjo įtakos. Visi tie barniai, į kuriuos nuolatos įsiveldavau, galėjo paskatinti mano smegenis nusiskandinti užblokuotų minčių ir jausmų jūroje. Bet negaliu sutikti, kad tai yra pagrindinė priežastis. O gal visi blogi dalykai manyje lipdėsi, sukosi, liejosi, veržėsi manyje, kol galiausiai visas mišinys virto sunkia depresija? Sutikčiau su šia mintimi.
Vėl pagaunu save su klausimu, kodėl apie tai mąstau. Galiausiai prieinu prie išvados, kad mano mintys sukasi apie pastarąsias dvi savaites, kurias praleidau psichiatrinėje. Nejaučiu jokio pagerėjimo, nes nesugebėjau visko atskleisti, todėl, kad pati nežinau kaip tai padaryti. Nejučiom vėl sugrįšiu į gilią depresiją ir užsiblokuosiu savyje. „Kaip riešuto skiautėj. Viena. Niekas ten neįeina. O kartais pati į save kelio rast negaliu.“ – cituoju savo rašliavones. Viskas taip baigsis vėl, nors tai tikriausiai bus nauja pradžia. Nauja, savižudiška ir niūri pradžia.
O šiandien jaučiuosi priimta iš mandagumo. Visi aplinkiniai vaidina, kad manęs pasiilgo. Beveik patikėjau, tačiau neįtikino. Nors, ką aš čia kliedžiu. Turiu džiaugtis grįžusi namo, ir esanti tarp mylimų žmonių. Neturiu teisės mąstyti, kad jie manęs nenori. Taip tik pati sau pakenksiu.
Pakenkimo sau pasekmės bus akivaizdžios. Vėl. Turbūt prigersiu tablečių, persipjausiu venas, arba pasismaugsiu. Paskutinis bandymas nusižudyti buvo nesėkmingas. Tokie bus ir kiti bandymai. Bent jau aš taip manau. Pastarasis būtų suveikęs, tačiau mokykloje, ką tik prigėrus tablečių supratau, kad darau klaidą, ir iškart pranešiau mokytojai, kad labai blogai jaučiuosi. Laimei, laiku pasakiau. O gal ir nelaimei. Visai norėčiau mirti. Nėra ką veikti man šiame pasaulyje. Turiu būti pasmerkta amžinoms pragaro kančioms. Aš nenoriu nieko bausti mirdama. Aš noriu būti nubausta – skęsti kraujo purvinoj vagoj, degti ant gėdos stulpo, smegti durklų jūroje, dusti įkalinta raudonose liepsnose...
rodiklis 
BAISU... GYVENČIAU ŠALIA, TAI NEŽINAU... KLAIKU... ALL DAY ALL NIGHT ŠALIA... KRAUPAS... KOŠMARAS... O M G . . .
